Essential Lithuania 2010

Naujas, įdomus travel filmukas apie Lietuvą. Nėra nuobodus, paruoštas tikrai skoningai. Smagaus žiūrėjimo ;)

Parduodu verslo planą

Kadangi daug sergu ir neturiu ką veikti, o nuo prirytų vaistų, net vežti ima, tai prisigalvoju įvairiausių izdivonų. Kol dar nuo citramono į paplyvoką nepavirtau, Štai man šovė verslo plano idėja. Atidaryti feizzbuke puslapį: “Ne, aš nemokėsiu 72lt. lažo mokesčio valstybei” O kai gerbėjų prisirinks, thousands of thousands (ką aš garantuoju), puslapį - parduoti.
Užbėgdamas įvykiams už akių, atsilikusiems turiu pabrėžti, kad, kaip žinia valstybė, už tą garbę būti Lietuvos piliečiu, įvedė indulgenciją, mėnesinį 72lt. mokestį už privalomą sveikatos draudimą (*toliau kaip PSD). Ir visi tie kurie buvo darbdavių išleisti neapmokamų atostogų, bei nelegalai emigrantai, tinginiai neužsipaliučkoję biržoje, ubagai su lazda ar be lazdos čia nesvarbu, banditai ar skalbinių vagys irgi lygiai vienodai, pankai ar nacistai skirtumo jokio, ar šiaip avantiūristai frontininkai, bei kitokio plauko veikėjai, nuplikę ar hearheadai, neturintys soc. draudimo - visi BUS IŠBUOŽINTI. Į visuomenės sluoksnį, čia neatsižvelgiama. Senovės romėnai sakydavo: mokesčiai šypsosi visiems vienodai. O jeigu geranoriškai nenusibuožinsit, jums bus įjungtas kalkuliatorius, kuris prikalkuliuos 100procentų. per 200 dienų. Kaip geras matematikas, turiu pabrėžti, kad tai yra 0,5% per dieną, taigi 200 dienų gyvenimas nesvarbu kuriame pasaulio krašte, nuo tos jūs tikrai nepabėgsite, tai jūsų neišgelbės nuo privalomo lažo mokesčio - 864lt. Štai senovės graikų filosofai kinikai sakydavo: kad džiaugtųsi pasiuntęs į pragarus tą, kuris pirmasis atskyrė gėrį ir naudą. Jei pažiūrėtume iš viršaus, tai matytume, kad geriausiai matoma iš šono, bet tai tik žiūrėjimas. Kalbėjimas yra kalbėjimas, ką geriausiai sugeba TAUTA. O jei dar ir suvoktume, ką kalbame, tai išviso šaunuoliai būtume. Kažkas sumaišė cukrų su druska, buvo gaila išpilti lauk, tai daugiau ant viršaus cukraus papylė. Manė, kad nesijaus druskos. Naivuolis, stengėsi kiek įmanoma pasisaldinti sau gyvenimą, bet jam nesigavo ir kažin ar gausis. Tai taip ir su ta valdžia, suklydo.. bet dar labiau suklydo, manydama, kad liaudis skonį prarado.
Taigi grįžtant prie esmės. Kaip rimtiems verslininkams, reiktų paskaičiuoti pelną, dar prieš darbą, kitaip nesužinosime ar apsimoka. Pabrėšiu, aš dėl 50lt. vargti nesiruošiu. Dvigubai tiek uždirbu, vieną kart per mėnesį. Taigi gyvenimo ir pinigų mačiau tikrai daug, todėl dėl 50lt. nesiruošiu šiknos plėšti. Kaip žinia, tokius puslapius/grupes perka, neeiliniai reiklamos agentai, kurie jau esamo puslapio su tūkstančiais gerbėjų pavadinimą, pasikeičia į sau pelningą. Pvz. “Nemokami akiniai nuo saulės, už 30lt.” Taigi susidomėjusieji, gerbkite save, o visų pirma ir mane. Ir išvis reikalauti iš autoriaus pigios idėjos kainos, taip kaip iš karvės vytintų rūkytų sūrelių prie alaus. Nes aš galiu ir įsižeisti, kad štai pardavę du akinius, jau pelną skaičiuojate. Tad nemanykite, kad esate, kažkuo protingesni už kitus ir už patį save. Ne kvailių akmens amžiuje gyvenam, ir čia biznį iš ačkabrikų, skaičiuosit kiek vėliau. Nes apmulkinti galiu ir aš. Čia jau mano aukštasis pilotažas. Gausiu jūsų pinigus, išleisiu, ir dar pasiliksiu visas autorines idėjos teises. Tada jau galėčiau įsivaizduoti save karve, kuriai iš spenių lenda brangūs rūkyti sūreliai prie alaus. Tad patariu būti sąžiningiems vienas kito atžvilgiu. Nes galiausiai išpisiu aš jus, o ne jūs mane. Pradedant ir baigiant taikiai, pabrėšiu, jog akuliorai artėjant vasarai, pelninga prekė. Tik rekomenduočiau prekiauti kokybiškais, atspariais pavojingam spinduliavimui, nes jei per jūsų godumą, kažkas padžiaus savo margalus, teks pamiršti verslą visam likusiam gyvenimui ir gelbėtis pačiam. Nes jei žmogus akiniuotas, tai dar nereiškia, kad jis turi būti aklas.
Kad nebūtų eilinių klausimų, tokių kaip, kad kodėl parduodi šį verslo planą. Paminėsiu, jog parduodu, nes išvažuoju į užsienį (atostogų). O ten tikrai nerasiu laiko, skaičiuoti pelnui. Taigi pasiūlymas tikrai geras, perki, sėdi ir skaičiuoji. Jei iškils problemų ir nesuskaičiuosit, su savo pisulkėmis kreipkitės ne į mane, o į STT ir į mokesčių inspekciją. Ten toki tokiems padeda susiskaičiuoti. Iš patirties, galiu pasakyti, kad skaičiuoja teisingai, gali paskaičiuoti ir daugiau nei manėt. Buhalterija ten tikrai nekorumpuota, tad nemanykit, kad nepaskaičiuos ir šio mokesčio. Todėl skaičių ten neslėpkite, nes galiausiai rezultatas bus tas pats.
Taigi per daug nesiplėsiu, nors galėčiau. Tad taupydamas jūsų, o svarbiausia savo brangų laiką skelbiu aukciono pradžią.
Kainą siųlykite, tokią, kad vėliau, dėl to netektų gailėtis ar gėdytis. Taisyklės paprastos. Jūsų minimalus statymo žingsnelis, turi viršyti dviženklį skaičių. Ačiū, kas suprato mano gramotą, o kam sukėlė juoką panašų į asilo bliovimą, sakau jums, kad būti asilu, tai irgi dievo dovana.

Mano Trispalvė

Praėjusių metų Gruodžio mėn., socialiniame tinkle Facebook, buvo rengiamas Artūro Zuoko inicijuotas, fotografijų konkursas “Mano Trispalvė”. Kuriame galėjo dalyvauti kas tik panorėjęs. Konkursas baigėsi Kovo 11 - ąją, per nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtemtį. O nugalėtojai paskelbti šiandien. Labai džiugu, nes netikėtai tarp jų atsidūriau ir aš...
Užduotis buvo paprasta, patalpinti į konkurso grupės galeriją bet kokokią nuotrauką, turinčią asociacijų su Lietuvos trispalve. Vedamas idėjos, būtinai norėjau prisidėti prie šio konkurso. Pats visuomet esu žmogus, palaikantis tokius suvienijančius Lietuvą, bei ugdančius tautiškumą projektus. Todėl ir šį kartą nepraleidau progos sudalyvauti. Tai puiki ir labai graži Artūro Zuoko iniciatyva. Grupė greitai tapo populiari ir šiuo metu turi daugiau nei 2000 narių..
Konkurse dalyvavo apie 500 fotografijų. Iš kurių dvi buvo patalpintos mano ir beveik pamirštos.
Tačiau artėjant prie konkurso pabaigos, Artūras jau pradėjo visus džiuginti geromis naujienomis. Tokiomis kaip, kad kiekvienas dalyvis, gaus dovanų po nerealų autorinį Jono Meko filmą “Lietuva ir Sovietų Sąjungos žlugimas”. Kas mane jau savotiškai nudžiugino. Vėliau dar buvo paskelbta, kad pačių pačiausios nuotraukos autorius, gaus dovanų fotoaparatą Canon. Maža to, Artūras, nesiliovė dalyvių stebinti ir toliau. Konkursui beveik kertant finišo tiesiąją buvo paskelbta, kad naujais aparačiukais fotografuos net 5 dalyviai. Tuo pačiu buvo paskelbtos ir 5 niminacijos:
1. Profesionalų balsas (renka komisija)
2. Tautos balsas (spauskite like)
3. Netikėčiausias kadras
4. Geriausia asociacija
5. Trispalvė užsienyje

Bei pristatyta ir garbinga vertinimo komisija:
1. Rimas Šapauskas
2. Jonas Staselis
3. Svaras
4. Andrius Mamontovas
5. Saulius Paukštys

Taigi, kaip minėjau, visai netikėtai šiandien atsidarius Facebook tinklalapį, nugalėtojų sąraše pamačiau savo vardą ir pavardę, ties “Netikėčiausio kadro” nominacija.
O kadras buvo šis:



Jo autoriaus yra kolega Dainius Pilypas. Savotiškai nustebinau ir jį, pranešdamas apie netikėtą sėkmę :). Nes jo buvau, nei klausęs, nei prašęs, dėl nuotraukos talpinimo. O ir pats net neturėjau minties, kažką ypatingo laimėti. Paprasčiausiai negalėjau, neįdėti tokio kadro į šį konkursą. Talpindamas žinoma nurodžiau autorystę, o konkurso sąlygos leido dėti visas foto, nesvarbu ji iš interneto platybių ar iš kitų šaltinių.
Žinoma Dainius nesupyko, o ir aplamai jam tai buvo ne ką mažesnė staigmena, nei man. :) Apie kurią jis suskubo pranešti ir savo bloge http://pilypas.lt/mano-trispalve/

Daugiau apie šį neeilinį foto konkursą ir kitas laimėjusias fotografijas, rasite Facebook grupėje “Mano Trispalvė”.
Bei http://www.zuokas.lt/2010/03/16/baigesi-foto-konkursas-mano-trispalve
Daugiau tokių projektų!

Su Nepriklausomybės atkūrimo 20 - mečiu!

Lietuvi, už Lietuvą!
Ši diena įpatinga. Be to ji išaušo, mus lepindama puikiu oru. Siūlau į sąskaitas už šildymą šiandien nebežiūrėti, kad nesumenkinti pakilios nuotaikos, ir netrgdyti jos žvelgiant į visus šiandieninius politinius žaidimus. :)
Šiandien švenčiame Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20 - metį. Tai mūsų diena - dvasiškai suvienijanti visą Lietuvą. Kovo 11-tąją švęsk linksmai! Neužsibūkime namie, išeikime į minėjimus, pasikultūrinkime, išgerkime alaus.
Man nuotaika jau pakili, nes kaip ir tradiciškai jau ruošiuosi vykti į Vilnių atšvęsti.
Eitynės sostinės gatvėmis. Koncertas - Tėvynei, su Smilgevičiūte, Diktatūra, Obtest’ais ir kitais. Nuostabi diena! Nuostabūs neeiliniai renginiai mums! Draugystė - Jėga - Vienybė! Tai šiandien turi atsispindėti mumyse.
Esu už idėją, jog šią dieną reikia švęsti, linksmai, su dainomis. Pakelti alaus bokalą ir sudaužti su šalia esančiu. Su Nepriklausomybės diena visus!

Sveikinimai Moterims ;)

Jūsų dienos proga, skiriu Nojaus dainą tiesiog jums. Nes ši daina apie jus. :) Paprasta, gražu.

Žvilgsnis į Afganistano karą

Turiu progą jus supažindinti su Afganistano karo veterano, dviejų knygų autoriaus - Zigmo Stankaus panagrinėta ir pateikta Afganistano karo analize iš politinės, bei istorinės pusės. Pažymėsiu jog, žiniasklaidoje buvo išpublikuotos, tik pagrindinės ištraukos iš šio darbo, todėl esu pirmas pateiksiantis visą strapsnį, kurį man atsiuntė pats autorius. Jis nėra trumpas, todėl patogiai įsitaisykite, nes kulminacija tik straipsnio pabaigoje. Pateikiami faktai yra gana įdomūs, ir kaip minėjau, paršyti to karo - dalyvio, su laiku rinkusio ir nagrinėjusio šią informaciją.

Afganistano karas 1979-1989.

Neretai ir neteisingai tas karas yra vadinamas TSRS - Afganistano karu. Afganistano teritorija tapo karo placdarmu, mūšio lauku, kuriame sovietų pusė panaudojo savo ginkluotąsias pajėgas. JAV ir jos sajungininkės- įvairiausiais metodais kurstydamos ir finansuodamos afganų pasipriešinimą, kaip patys teigę-„kariavo su pagrindiniu priešu svetimomis rankomis tam išleisdamos vos keletą milijardų“.
Neretam kyla klausimas- kodel visi taip veržiasi i Afganistaną. Nei naftos, dujų- kaip Irake, tad ko?

1. 1.Trumpa Afganistano istorija

Norint labiau suprasti ir rasti atsakymą i tą klausimą reikėtų šiek tiek panagrinėti šios šalies istoriją. Afganistanas yra kelių susikirtimo taškas, esantis tarp Persijos, Centrinės Azijos ir Indijos. Šie trys regionai ir „Šilko kelias“ bei jo kontrolė besitęsiantis 8000km. nuo XIa. (šiuolaikinėje Kinijoje, per Centrinę Aziją, į Damaską ir Antiochą Viduržiemio jūros pakrantėje) dažniausiai ir įtakojo Afganistano teritorijos skaldymą. Kartais Afganistanas susivienydavo prieš įsiveržėlius ir tapdavo trukdžiu plintančioms imperijoms, kartais - pats kurdavo imperijas. Šalies teritorija buvo siaubta ir atstatoma daugybę kartų tokių garsių karvedžių kariaunų kaip Aleksandro Makedoniečio, imperatoriaus Ašoka, Čingis Chano, Timūro (Tamerleno), Baburo(įkūrusį garsujį Tadž Mahalą) ir dar gausesniam būriui mažiau žymių karvedžių, kurie vadovaudami persų, kinų, sikų, tadžikų, uzbekų, mongolų armijoms užimdavo ivairias šalies teritorijas. 652m. įsiveržia arabų armija, propaguodama islamą bet tik po 200m.jai pavyksta pilnai užvaldyti šią šalį. Ir tik apie 1776m šalies valdovas Ahmad Shah Durrani suformavo valstybės sienas, kurios atpažystamos šiuolaikiniame Afganistane. Sostinę perkeldamas į Kabulą. Jis yra laikomas Ahmad Shan „Baba“ – „ Afganistano Tėvu“

Taip 4000m trunkančioje karų, tautų maišalynėje susiformavo afganų tauta, retais laikotarpiais vientisai pavaldi šalies valdovui.

XIXa. pradžioje didžioji Centrinės Azijos dalis buvo mažai tyrinėta. Rusija sparčiai plėtė savo sienas link chanatų iš senojo „Šilko Kelio“. Britanija siekė ištyrinėti ir apsaugoti maršrutus per Himalajus ir Hindu Kush, kurie vedė į subkontinentą- Britiškają Indiją. Namų frontuose politikai ir propogandininkai kūrė įtampą, kuri prilygo „Šaltojo Karo“ isterijai ir buvo pavadintas „didžiuoju žaidimu‘. Pirmą kartą šis terminas buvo panaudotas Ruyard Kipling novelėje „Kim“. Tai varžybos tarp britų ir rusų imperijų dėl kontrolės Centrinėje Azijoje, kur Afganistanui teko centrinis vaidmuo, per kurį besitęsiantys Hindu Kush kalnai tapo rubežiumi. „Didysis Žaidimas“ išplito į Tibetą, Kinų Turkestaną, šiaurinį Pakistaną. Britų ir rusų agentai žaidė „pelės ir katės“ žaidimą, kuris pasieke kulminaciją 1880m – 1890m: tuomet tik per plauką išvengtas tarpusavio karas.

1839m britai pradeda karinį žygį į Afganistaną, kurį matė kaip pergalingą paradą, bet jau 1842m sausio 5d buvo priversti trauktis. Iš 4500 karių ir 12 000 britiško gyvenimo pasekėjų sausio 13d. armijos chirurgas Dr. Viljamas Braidonas (William Brydon) išsekęs ir vos gyvas atšlubavo į garnizoną Dželalabade - vienintėlis likęs gyvas kariškis, parnešęs gėdą ir nelaimę į britų imperiją. Po metų britai vėl pasiuntė pagiežingą armiją užimti Kabulo, bet greit suprato, jog galutinai užimti Afganistano nepavyks. Taip buvo pradėtas Antrasis Anglų-Afganų karas. Kaip parodė tolimesni įvykiai iš 1840m katastrofos, pamokos nebuvo išmoktos. Vos britų pasiuntinys Cavagnari atvyko vadovauti Kabulo karinėms pajėgoms, jį nušovė afganų kareiviai. Vėl buvo pasiųsta armija iš Indijos bėdai malšinti - ką jie ir padarė, sukeldami terorą Kabule masiniais areštais ir egzekucijomis. Kita britų kariuomenės dalis buvo pasiusta į Maivand, netoli Kandaharo. Nors afganų reguliarioji kariuomenė buvo galiausiai sumušta, britai nusprendė, kad jiems gana. Iškviestas iš tremties Bukharoje emyras Abdur Rahman Khan užėmė sostą. Jis nutraukė visus ryšius su rusais, o iš britų pareikalavo, kad nebūtų kišamasi į šalies vidaus reikalus atsisakant visų jų pasiutinių ir patarėjų rūmuose. Britai tik apsidžiaugė galimybe išsinešdinti: pasirašė taikos sutartį ir išžygiavo atgal į Indiją.

Emyras Abdur Rahman teigė, jog Afganistanas užtektinai prisiragavęs svetimšalių kišimosi, propagavo ksenofobiją (svetimšalių baimę) ir izoliaciją. To meto modernūs išradimai - geležinkelis, telegrafas -buvo griežtai atmesti, o užsienio prekiautojai ir amatininkai neįleidžiami. Nepaisant to, emyras laikėsi savo įsipareigojimų britams: kai 1885m. rusų armija pasiekė afganų sieną šalia Herato (sukeldama “Pajndeh krizę“), jis tvirtai stojo Londono pusėn. Negti neprieštaravo garsaus Musalla komplekso nugriovimui, kad gynėjai turėtų platesnį šaudymo sektorių prieš besiveržiančius rusus. Kai karas neįsiliepsnojęs užgęso, jis leido britams apsistoti šalies šiaurinėje dalyje, pasienyje su Rusija. Po 2 metų, 1893m. pritarė „Durand Linijos“ nubrėžimui – sienai, kuri kirto Paštun regioną tarp Afganistano ir Britų Indijos. „Durand Linijos“ nepripažino nė viena paskiau sekusi Afganistano vyriausybė, del jos ginčijamasi iki šiol.

1907m. šalies sostą perėmęs Habibullah atmetė anglų-rusų konvenciją, kuri numatė Afganistaną kaip buferinę zoną tarp imperijų, nė nepasitarus su šios šalies valdovu. Prasidėjus I Pasauliniui karui, Habibullah flirtavo su vokiečių – turkų delegacija, kuri ketino pradėti karą Indijoje, bei siekė ryšių su naująja Sovietų Sąjunga. Habibullah buvo nušautas 1919m. pradžioje. 1919m. gegužį. RAF (Royal Air Force - Karališkosios Oro Pajėgos) bombardavo Kabulą ir Dželalabadą, bet į aktyvesnius veiksmus britai, dėl I Pasaulinio karo sukeltos įtampos, nedrįso kištis, ir paprašė taikos.

1. 2.Klaidingai manoma kad karas prasidėjo tik isiveržus sovietams

Afganų komunistai

Nors Daoud palaikė stiprius ryšius su sovietais, jis siekė stiprinti šalies neutralumą, apsilankydamas JAV ir Irane. Sovietai skausmingai regavo, nes buvo daug investavę afganų armijos parengimui, taip pat afganų komunistinių užuomazgų - Afganistano Žmonių demokratinės Partijos (AŽDP) kūrime. Bet netgi pradinėje stadijoje partija suskilo į du besivaidijančius blokus: KHALQ („Žmonės“) ir Paštunų remiamą PARCHAM („Vėliava“ arba „Vardas)

Muhamedo Daudo vyriausybę įėjo net 7 komunistų ministrai priklausantys vienai LADP frakcijai, iš nuosaikaus charakterio, Paržam (Vėliava). 1975 m. netikėtai pasisukus Afganistano politikai, pradėta riboti komunistų įtaka tarptautinei politikai – Muhamedas Daudas pradėjo sudarinėti ūkines sutartis su vakarų valstybėmis, taip pat Iranu ir Indija. Be to, nors bendradarbiavimas su TSRS truko toliau, matėsi požiūrių skirtumai tarp Kabulo ir Maskvos kas keitė TSRS įtaką Afganistano politikai. Tai buvo pagrindinė priežastis kitam kariniam perversmui (vadinamajai balandžio revoliucijai), per kurią 1978 m. balandžio 27 d. Muhamedas Daudas buvo nuverstas. Nenorėdamas pasiduoti, prezidentas žuvo su visa šeima per prezidento rezidencijos šturmą vykdytą 1978 m. balandžio 30 d. kurio metu buvo naudojami tankai ir lėktuvai. 1978 m. balandžio 30 d. oficialiai sukurta Afganistano Demokratinė Respublika – tą pačią dieną jos vadovu tapo Nuras Mohamedas Tarakis (literalogas, politinis ir valstybes veikejas, marksistinės posovietines pakraipos 1965m. įkūręs marksistinę demokratinę partiją, priklausantis Chalkui (Žmonės), radikaliai LADP frakcijai, balandžio revoliucijos lyderis.)

Nuo 1978 m. marksistinė valdžia vedė glaudžios sąjungos su TSRS politiką. TSRS pirmoji pripažino naują valdžią pasirašydama bendradarbiavimo sutartį. Nuras Muhamedas Tarakis vienu metu paskelbė radikalių visuomeninių pasikeitimų planą, kurie turėjo privesti prie tradicinių ir struktūrinių visuomenės pasikeitimų. Nuspręsta spartinti valstybės industrializaciją ir pasaulietinimą nesikaitant su visuomeninėmis-ūkinėmis realijomis ir tradicijomis. Be to, nurašyti kaimo ūkių įsiskolinimai, apsunkinta hipotekų veikla ir įvestas privalomas švietimas vaikams, vykdytas masinis politinis teroras ir agresyvi antireliginė kampanija. Buvo viešai deginamas Koranas, žudomi islamo imamai, ar išžudomi ištisi klanai – atstovaujantys daugiausiai Šiitus. Taip pat buvo draudžiama praktikuoti visas kitas religijas.

Herato miesto subombardavimas

Afganų komunistų represijos, suprantama, sukėlė visuomenės pasipriešinimą. Iki 1979 m. kovo mėnesio antikomunistiniai protestai, kuriuose pagrindinį vaidmenį vaidino islamas, išsiplėtė per visą valstybę. Pasipriešinimo viršūnė buvo žudynės Keralos kaime, kurioje afganistaniečių armija nužudė apie 1700 gyventojų – visi buvo sušaudyti, o kūnai sunešti į duobes ir užpilti. Per trumpą laiką kontrrevoliucionieriai, vadovaujami Ismaelio Chano (buvusio Afganistano vyriausybės armijos karininko), kontroliavo Herato miestą, jame žudė tarybinius vadovus ir atiminėjo valdžią iš komunistų aplinkiniuose rajonuose. Kur Muhamedas Tarakis ir Afganistano komunistai paprašė TSRS realios pagalbos, kai situacija palaipsniui tapo nebevaldoma. 1979 m. kovo mėnesį tarybiniai Migai subombardavo Herato miestą, kuriame žuvo nuo 5 iki 25 tūkstančių žmonių, kai jame gyveno apie 200 000 žmonių. Paskui į miestą įsiveržė Afganistano armija, kuri toliau žudė ir suiminėjo politinius priešininkus.
Herato ataka tik dar paaštrino konfliktą – po mėnesio afganistaniečiai vėl paprašė TSRS pagalbos, iki 1979 m. gruodžio tokių prašymų buvo apie 20. Jiems buvo duota daug karinės amunicijos (kaip pagal afganistaniečių armijos galimybes) kurios vertė 53 milijonai rublių; 140 minosvaidžių, 90 šarvuotos technikos, 48 tūkstančius šaunamųjų ginklų, 1000 granatsvaidžių ir 680 aviacinių bombų. Taip pat 100 napalmo talpų ir 150 mažesnių bombų. Atsisakyta suteikti Cheminio ginklo ir malūnsparnių.

Masinis teroras

Gavęs tarybinę pagalbą (taip pat apie 5000 karinių patarėjų), afganistaniečių režimas nusprendė likviduoti visą opoziciją, sunaikinant ištisus kaimus. Dėl kankinimų ar trėmimų į koncentracijos stovyklas (pvz., kalinių kompleksas Pol-e-Czarki rytų Kabulo dalyje) žuvo apie 100 000 žmonių, o 500 000 afganistanų pabėgo į kitas valstybes. Sunaikintas visas valstybės intelektualų elitas – mokytojai, poetai, mąstytojai buvo siunčiami mirti be teismo, dažnai tik nurodžius Afganistano slaptosios policijos karininkui.
Tuo pačiu laiku prasidėjo vidiniai Afganistano komunistų partijos LADP pasikeitimai. Radikalus sparnas Chalk visiškai įgavo persvarą prieš nuosaikų Parczam, kurio nariai buvo išsiųsti kaip ambasadoriai į rytų bloko valstybes - pavyzdžiui, Babrakas Karmalis(tikras vardas Sultan Huseyn) buvo priverstas išvažiuoti į Čekoslovakiją. 1979 m. rugsėjo 10 d. LADP vadovu tapo Hafizulahas Aminas(baigęs Kabulo universiteto pedagoginį ir mokslo fakultetą, 1957 m Niu Jork Kolumbijos universitetą (JAV). Keletą dienų vėliau buvo duotas įsakymas likviduoti vidinę partijos opoziciją – taip pat iki tol buvusį Afganistano premjerą Nur Muhamedą Tarakį, kuris buvo nužudytas 1979 m. rugsėjo 14 d. iš karto grįžęs iš Maskvos su eiliniu prašymu pagalbos. Naujoji jėga iškėlė naujus šukius- „Iš feodalizmo į komunizmą, aplenkiant socializmą“. Prasidėjo susidorojimas su priešinikais, moterys priverstinai varomos į mokyklas, mulų (šventikų žudymas).

1. 3.Sovietų invazija

1979m. TSRS CK sprendimu Afganistane įvesta tarybinė armija. Jos kontingentą sudaro apie šimtas tūkstančių įvairios paskirties dalinių kareivių ir karininkų. Pretekstas - internacionalinė pagalba broliškai tautai. O tikrovėje - baimė, kad vidinių neramumų ir partijų vadovų rietenų draskomi afganų tautos lyderiai kreipsis pagalbos į NATO bloko šalių narius ar kitas priešiškai nusiteikusias šalis. Vakarų šalių pagalba ir jų dalinių atsiradimas TSRS pašonėje sudarytų tam tikrų keblumų, nes JAV lektuvnešiai jau buvo įplukdyti į Indijos vandenyną. Tikslingiau įvesti ribotą savo karių kontingentą, nes Afganistanas ribojasi su Iranu, Pakistanu, Kinija, Indija. Iš Kandahar pakilę sovietų naikintuvai pasiektų Persijos įlanką, be to Aminą (kaip itarta dvigubą sovietų ir JAV agentą) reikėjo pakeisti kitu, labiau nuspėjamu lojaliu Tarybų Sajungai ir islamui lyderiu. Be to gaila buvo viską metus palikti bendrus tarpušalio pasiekimus, kurie siekė nuo 1920m tarpvalstybinių sutarčių, kuriomis rementis sovietai statė Afganistane gamyklas tiesė kelius, dengdavo penkiamečius planus. Savo ruožtu JAV taip pat buvo investavusi statydama Kandaharo aerouostą, Dželalabade universitetinių pastatų kompleksą ir Gidilmeno urano rūdos kasyklas. Ir taip pat lengvai visko palikti savo priešams neketino

Tarp kapitalizmo ir komunizmo ideologijas palaikančių šalių tebevyko šaltasis karas. JAV kariniai specialistai, išstudijavę padėtį Afganistane, rekomendavo savo šalies senatui padidinti pagalbą nuo 300.000 dolerių iki milijardo besikuriančiai ginkluotai Afganistano opozicijai. Siekti, kad jėgų santykis būtų keturi maištininkai prieš vieną sov. kareivį, išnaudojant vietinių drąsą ir religinius ypatumus.

JAV politiką Afganistano adžvilgiu parėmė didesnė dalis islamo pasaulio ir visos NATO šalys. Pakistano, Irano teritorijose įkurtos karinės stovyklos, kuriose vakarų šalių kariniai instruktoriai ėmė ruošti ir partizaniniam pasipriešinimui už Alachą mirti pasiruošusius modžahedus. Sovietų sąjungai paskelbtas DŽIHADAS.

         Karas užtrunka dešimt metų, vien TSRS netenka apie dvidešimt tūkstančių karininkų ir kareivių žuvusiais, sužalotų – triskart daugiau. Manoma, kad Afganistane per sovietinę okupaciją žuvo, buvo sužalota ar neteko pastogės pusė šalies gyventojų.

Afganistane dislokuotos sovietų armijos dalinių vadai jau pirmaisiais metais susidūrė su nenumatytais sunkumais: armiją sudarė ne profesionalai, o 18-20 m. šauktiniai ir nedidelis nuošimtis karininkų bei lygtinių. Nei kareiviai, nei karininkai nebuvo moraliai paruošti karui: juos tiesiog be jokių instruktažų ir psichologinio paruošimo iš dislokacijos bazių sąjungoj sausuma arba oru permetė į Afganistaną ir tiesiog į mūšį. Be to – mažai supažindinę apie vietinę religiją ar papročius. Ir jau pirmose armijos operacijose, tiesioginio kontakto su vietiniais metu nežinodami musulmoniškų papročių savitumo, pridaryta daug nepataisomos žalos. Kareivių gerbuviu nebuvo tinkamai pasirūpinta, jie šąlo palapinėse, prastas maitinimas. Atlyginimų pirmus pusę metų iš viso nemokėjo. Kareiviai, bėgdami nuo niūrios kasdienybės, ėmė naudoti narkotikus - hašišą (kurio Afganistanas pagamina tiek, kad net karo metais iš pardavimo uždirbta keliasdešimt milijardų dolerių). Prasidėjo plėšikavimai: iš vietinių atiminėjami pinigai, laikrodžiai, magnetofonai, plėšiamos smulkios parduotuvės. Dalinių vadovybė ėmėsi įvairiausių būdų šios problemos sprendimui: kariai baudžiami įvairiomis statutinėmis nuobaudomis, politrukai supažindina kareivius su karinio kodekso straipsniais, stambesniuose junginiuose atsiranda “asabistai” - ypatingasis skyrius pradeda kelti baudžiamąsias bylas prasižengėliams.

Modžahedai su Stinger’iu.                Modžahedai su priešlėktuviniu pabūklu.

Garsus tadžikų vadas Ahmad Šach Masud, ilgai ir sėkmingai vadovavęs Painšero slėnio gynybai, apie savo priešus- tarybinius karius, užklaustas korespondentų atsakė: ``Gerai fiziškai ir taktiškai paruošti, labai gera karinė technika, bet per jauni...``

Sovietų invazijos priešistorė

1973m. paskutinį afganų karalių Zakirą Šachą nuvertė jo svainis, buvęs ministras pirmininkas Muhamadas Daudas, paskelbęs šalį respublika. 1975m. įvyko pirmasis sukilimas, kurį iniciavo islamistai. Jis buvo žiauriai numalšintas. 1978m. balandį Kabule vyko demonstracijos, su kuriomis vėl susidorota. Balandžio 28 d. maištininkai įsiveržė į prezidentūrą. Prezidentas Muhamadas Daudas nužudytas kartu su šeima, artimaisiais ir prezidentūros darbuotojais. Šalies vadovu tapo demokratinės liaudies partijos lyderis Naoras Muhamadas Tarakis. Islamistai pasibaisėję: moterims įsakyta nebenešioti čadrų, iškeltos raudonos vėliavos. Dvasininkijos lyderiai pasipiktinę. Už tai jie šaudomi ar deginami gyvi miesto aikštėse. Naujosios valdžios prašoma Maskva atsiunčia į šalį apie 3000 karinių ir kitų sričių specialistų. 1979 m. kovo 15 d. Herato mieste maištas. Maištininkų pusėn pereina 17-toji pėstininkų divizija. Išžudyti divizijos karininkai ir rusų patarėjai. Miestas kontroliuojamas sukilėlių. Gegužes mėnesį Kabule demonstracijos, armija panaudoja jėgą. Demonstracija virsta maištu. Žudomi sovietiniai patarėjai ir jų šeimos. Šešiasdešimčiai žmonių nukertamos galvos ir užmautos ant kuolų nešiojamos po gatves. Tarakis prašo Sovietų armijos įsikišimo. Sovietai delsia, bet kariniai specialistai tiria ir analizuoja padėtį. Išvada – armijos įvesti galimybių nėra, galima pagalba ginklais, technika, maistu. Ir jau rugpjūčio pradžioj į Bagramą (60 km nuo Kabulo) atvyksta pirmoji karinės technikos siunta ir Ošo desantinio pulko batalionas, specializavesis kovai kalnuotose vietovėse. Rugsėjo 11d. Kabulo aerouoste iš Maskvos grįžtantį Tarakį pasitinka jo dešinioji ranka ir, kaip jis pats save vadina – mokinys, ministras pirmininkas Hafizulatas Aminas. Kol prezidentas viešėjo Maskvoje, Aminas perėmė valdžią į savo rankas. Rugsėjo 14 d. partijos vadovybei spaudžiant, Tarakis nušalinamas nuo pareigų. Tą pačią naktį Aminas pasmaugia prezidentą ir išžudo visą jo šeimą. Po keletos dienų jau Aminas skuba į Maskvą prašyti karinės pagalbos, nes po visų represijų padėtis šalyje nebekontroliuojama. Sovietai vis dar delsia. KGB agentai infiltruoti į Amino aplinką. Sukurta versija, kad besimokydamas Aminas buvo užverbuotas CŽV.

Gruodžio 27d. KGB agentas virėjas įdeda nuodų, nuo kurių Aminas būtų miręs, bet iškviesti du rusų gydytojai (neinformuoti apie KGB pasikėsinimą) laiku suteikia medicininę pagalbą. Tuo metu 300 rinktinių Amino karių saugomus Chatš Bek(karaliaus rūmai) ėmė šturmuoti 150 Sovietų armijos karių. Diversinę grupę sudarė 24 KGB karininkai iš ALFA, ZENIT ir PERO skyrių, treniruoti spec. operacijoms, - KGB karininkų elitas. Taip pat Ferganos ir Vitebsko desantiniai batalionai ir musulmonų korpusas – specialios paskirties būrys suformuotas iš sovietinių uzbekų, tadžikų ir kirgizų. Prasideda operacija kodiniu pavadinimu ŠTORM 333. Vitebsko desantinės divizijos vienu metu buvo suduoti smūgiai ir užimti visi strateginiai punktai esantys Kabule ar jo prieigose. Tai slaptosios policijos, saugumo, armijos štabai. Užimti kalėjimai, tele ir radio stotys, hidroelektrinės. Didesnio pasipriešinimo sulaukta prie Amino rūmų. Per pirmąsias minutes vien ALFA grupėje 2 žuvo, 13 buvo sužeisti. Visi puolantieji buvo apsirengę Amino armijos uniformom, tik skiriamieji ženklai – balti raiščiai ant abiejų rankų. Įsiveržę į rūmus naudojo „šluojančią“ taktiką: atidarius bet kurios patalpos duris, metamos dvi trys granatos, po sprogimų automatų serijomis apšaudomas visas kambarys, spintos. Tokia taktika apsaugo savo karius, bet nereikalingų aukų neišvengta: Aminą nuo apsinuodijimo gydę gydytojai dar tebebuvo rūmuose. Prasidėjus šturmui vienas iš jų pulkininkas Kuznicenka pasislėpė spintoje ir buvo suvarpytas ALFA grupės kovotojų kulkų. Žuvo ir du mažamečiai Amino sūnūs. Per šturmą Aminas vien su apatiniais marškiniais, pastvėręs automatą, bėgo prie lifto, kurio šachtoje buvo slaptos durys į tunelį, vedantį iš rūmų, bet nespėjo....

Rūmai buvo paimti per 1,5 val. Į Afganistaną dviem srautais – per Termezą ir Kušką – pajudėjo prie sienos stovėję daliniai į nurodytas naujos dislokacijos vietas. Per trumpą laikotarpį buvo įvykdyta aštuoniolikos milijonų turinčios šalies okupacija. Ši karinė operacija įtraukta į pasaulinius karo strategijos katalogus, kaip pavyzdingai vykusi .

Naor Muhamad Taraki          Hafizula Amin

                

Babrak Karmal-iki1986                  Dr. Najibulah

Amino rūmai

1986m. padėčiai vis blogėjant ir maištininkams ėmus kontruoliuoti vis didesnius šalies plotus, Maskva mėgina gelbėti padėtį Babrak Karmal (buvo išgabentas į TSRS ir baigė savo dienas Pamaskvio viloje) pakeisdami kitu savo statytiniu buvuviu slaptujų tarnybų šefu Najibulah. Bet 1988 m. opozicija jau kontroliavo didžiąją šalies dalį ir perėmė karinę iniciatyvą į savo rankas. 1988 m. balandžio 14 d. Ženevoje buvo pasirašytas Afganistano, Pakistano, TSRS ir JAV susitarimas, kuriuo remiantis TSRS buvo priversta iki 1989 m. vasario 15 d. išvesti savo kariuomenę iš Afganistano. Taip pasibaigė14 m. trukęs Afganistano- TSRS karas. Nepaisant to, TSRS remiama Afganistano prosovietinė vyriausybė dar laikėsi iki 1992 m. pradžios. Kol Rusija staiga nutraukė Najibulah režimo rėmimą, po prezidento B.Jelcen ir vice prezidento Ruckoj slaptų derybų su opozicija.

TSRS statytinio Najibulah likimas nepavydėtinas,- jis kartu su broliu Herate buvo pakartas ant šviesaforo stulpo.

Najibulah pakartas Herate kartu su savo broliu 1989m.

1. 4. Neseniai paskelbti nauji faktai

Globalizacijos Tyrinėjimų Centras http://www.globalresearch.ca/articles/BRZ110A.html

Pasak 1998 metais vykusio interviu su Zbigniew Brzezinski, CŽV (FTB) intervencija į Afganistaną prasidejo anksčiau nei 1979 metų sovietų invazija. Carter (Karterio) Administracijos sprendimas 1979 metais įsikišti ir destabilizuoti Afganistaną yra pagrindinė priežastis, kodėl Afganistano tauta (nacija) buvo naikinta.

M. C.

CŽV įsiveržimas i Afganistaną

Interviu su Zbigniew Brzezinski, prezidento Jimmy Carter (Džimio Karterio) nacionalinio saugumo patareju

Le Nouvel Observateur, Paris, 15-21 January (sausio)1998 
Paskelbta at globalresearch.ca 15 October (spalio) 2001

Klausimas: Buvęs CŽV vadovas – Robert Gates – savo memuaruose (“From the Shadows” – “Iš šešėlių”) pareiškė, kad amerikiečių žvalgyba pradejo talkinti mudžahedams Afganistane 6 mėnesius prieš sovietų intervenciją. Šiuo metu jus buvote nacionalinio saugumo patarėjas prezidentui Carteriui. Taigi, turejote rolę (vaidmeni) šitame reikale. Ar tai tiesa?

Brzezinski: Taip. Pasak oficialiosios istorijos versijos, CŽV pagalba mudžachedams prasidejo 1980metais, po to, kai sovietų armija isiveržė i Afganista 1979 m. gruodžio 24d. Tačiau realybėje (tiesa saugoma iki šiol arba tiesa buvo saugoma iki šiol) buvo visiškai priešingai. 1979m. liepos 3 d. Prezidentas Carter pasirašė pirmąją direktyvą, kuri numatė slaptą pagalbą pro-sovietinio režimo oponentams Kabule. Tą pačią dieną aš prezidentui parašiau notą, kurioje paaiškinau, kad mano nuomone tokia pagalba sukels (paskatins) sovietų armijos intervenciją.

Kl.: Nepaisant šios rizikos, jūs buvote šios slaptos pagalbos šalininkas. Galbūt jus pats norėjote sovietu armijos isiveržimo ir siekete išprovokuoti karą?

B: Buvo ne visiškai taip. Mes nespaudeme rusų isiveržti, bet sąmoningai padidinome jų isiveržimo galimybę.

Kl.: Kai sovietai teisinosi isiveržę todėl, kad norėjo kovoti su slapta JAV iįaka Afganistane, žmonės jais netikėjo. Dėja, tame buvo dalis tiesos. Ar šiandien jūs dėl ko nors apgailestaujate?

B: Dėl ko turėčiau apgailestauti? Ta slapta operacija buvo puiki ideja. Ji įvedė rusus į spąstus Afganistane, o jūs norite, kad aš kažko gailečiausi? Tą diena, kai rusai oficiliai peržengė šalies sienas, aš parašiau Prezidentui Carter’iui: mes dabar turime galimybe atsirevanšuoti Rusijai už Vietnamo karą. Beveik dešimtmetį Maskva turėjo vykdyti karą, kuriai nepritarė valdžia. Tai buvo konfliktas, kuris Sovietų Imperijai atnešė demoralizaciją ir galutinį žlugimą.

Kl: Tai jūs nesigailite ir to, kad rėmete Islamo fundamentalistus – dalijote ginklus ir patarimus ateities teroristams?

B: Kas yra svarbiau pasaulio istorijai? Talibanas ar Sovietų Imperijos žlugimas? Keli sukurstyti musulmonai ar Centrines Europos išsilaisvinimas ir “Šaltojo Karo” pabaiga?

Kl: Keli sukurstyti musulmonai? Bet juk buvo daugelį kartų pareikšta, kad Islamo fundamentalistai kelia grėsmę šiandieniniam pasauliui.

B: Nesamonė! Buvo sakyta, kad Vakarai vykdo globalizavimo politiką Islamo šalims. Tai kvaila. Nėra pasaulinio Islamo. Racionaliai pažiūrėjus į Islamą – be demagogijos ar emocijų – tai didžiausia pasaulio religija su 1.5 milijardo pasekėjų, tačiau ar yra kas bendro tarp Saudo Arabijos fundamentalismo, nuosaikaus Maroko, Pakistano militarizmo, pro-vakarietisko Egipto ir Centrines Azijos sekuliarizmo (mokyklos atsiskyrimas nuo bažnyčios)? Nieko tokio, kas nesietų kriskčioniškujų šalių.

Pabaigai. Norint pilnai suprasti viso to karo politikos absurdą, reikia žinoti, kad TSRS kariavo su praktiškai visoms dabar Afganistane esančiomis šalimis, kurios gausiai finansavo Pakistano teritorijoje specialiose stovykluose apmokytus mudžahedus. Paskelbti embargai sovietinai naftai, dujoms, metalui, nebeleidimas pirti kviečių iš Kanados ir dar daug visokių apribojimų, neskaitant karo Afganistane išlaidų ir tapo pagrindine priežastimi atnešusia galutinį žlugimą ir demoralizaciją Sovietų Imperijai. Bet atsakomybę už to karo vien afganų tautos- 2mlj. pabegelių, milijoną žuvusiųjų, šalies sugriovimą turėtų prisiimti ne tik Rusija, kaip TSRS isispareigojimų vykdytoja, bet ir visos šalys dalyvavusios tame Didžiajame Žaidime-2”. Istorijos ratas apsisuko, vienos imperijos žlunga, kitos atsiranda ir tampa aišku, kad ir “Didysis žaidimas-1 ir 2 ir dabartiniai ivykiai Afganistane tai nėra didžiųjų imperijų noras padeti tai šaliai - kaip skelbiama, tai tik eilinis įtakos zonų dalinimasis tarp galingųjų.

Paruošė: Zigmas Stankus

Išlikimas!

Žiema šalta tik tiems, kas neturi šilto vandens. Visgi būna, kad arbatinukas užverda laiku.
Jis yra ir aš būsiu! :)

Too Late, Windows 7 :)

Daugelis džiūgauja, besinaudodami dar ne visai seniai pasirodžiusia naujove Windows 7. Turbūt būčiau ir aš jų tarpe, toks pat besidžiaugiantis, naujomis subtilybėmis bei sistemos pateikimu vartotojui.
Tačiau jie pavėlavo :) Nei daug, nei mažai, vienas kitas mėnuo.. Bet pavėlavo.. Ir tiesą sakant, dabar man į microsoft nusispjaut, kai prisimenu kiek galvos skausmų turėjau su Windows XP. Visomis draiverių instaliacijomis, virusų "chekinimais" ir kitomis "pisulkėmis", būdingomis "pisiukams". Tik pradėjęs naudotis Apple produkcija, supratau kas yra tai, kai kompiuteris tarnauja žmogui, o ne žmogus jam :) Nenoriu nieko perdaug girti, išreklamuoti ar pasirodyti reklamos auka. Techninėje pusėje, viskas iš to pačio mėšlo kilę. Yra dėsnis, kad viskas kas gali sugesti, genda, bei netgi tyrimas: kad, viskas kas negali sugesti, taip pat genda. Tačiau žvelgiant į Software pusę, mac ir afrikoje mac. Čia trojanai nesitūsina ir užmesti vieną kitą screenui netraukia. Viskas ką norėjau pasakyti - Once you go Mac, you'll never go back. Tiesiog daiktas žmogui teikiantis daugiau malonumo besinaudojant, nei vargo. Viskas itin paprasta, tikslu ir savose vietose. Geras variantas mėgstantiems tvarką ar šiaip pedantams.
Čia pateikiu trumpą video, puikiai atspindintį mano išdėstytą temą. :)

Ieškau darbo

Dėmesio darbdaviai – verslininkai, firmų bosai ir visokio kitokio plauko veikėjai. Tai va – teko girdėti, kad šiuo metu jums žiauriai trūksta darbo jėgos, ir nusprendžiau atsiliepti (juk žmonės turi vieni kitiems padėti, ar ne?)

Žodziu.. šiuo metu kaip tik baiginėju pirmąjį bakalauro kursą, ir nusprendžiau, kad per vasarą reikėtų truputį šlamančių užsikalti, o uždarbiauti Anglijoje nesinori, patikėkit… be to, ir vietiniai jau ne tokie arogantiški tapo, patys darbų nesibaido, tai mano savigarba neleidžia jiems sudaryti konkurencijos ir trukdyti gauti darbą savo šalyje, tai kodėl gi man pačiam nepadirbus Lietuvoje?

Pradžiai norėčiau dviems mėnesiams, na tipo per vasaros atostogas (pagalvojau: vietoj to, kad gulėčiau pajūryje, galiu juk ir ofise pagulėti, be to, pajūryje gulint pavalgyt kartais užsimanau), bet jei darbas labai patiks, tai gal dirbsiu ir ilgiau – na čia jau priklausys nuo nuotaikos, o nuotaika savo ruožtu priklauso… na, patys suprantate.

Tai trumpai tariant ir per daug nepilstant iš tuščio į kiaurą, siųskite man e-paštu savo pasiūlymus. CV galite nekabinti – jūsų biografija ir baigtų klasių skaičius man mažiausiai rūpi, bet motyvacinio laiškelio reikėtų. Jame kiek galima išsamiau nušvieskite priežastis, kodėl as turėčiau rinktis dirbti būtent jūsų, o ne konkurento firmoje, kokias lengvatas teikiate, kiek kartų per savaitę personalui organizuojate vakarėlius ir pan., prie to aišku nepamiršdami pridėti ir piniginės darbo patrauklumo išraiškos.

Tikiuosi, kad taupydami savo, o svarbiausia – mano, laiką susiprasite ir laiškelius su vidutinio atlyginimo pasiūlymais man nesiųsite – juk tam yra dviračio šou ir kitokios anekdotais besidominčios kompanijos. Telefono numeriuko kol kas nededu – tingiu atsiliepinėti ir klausytis banalių jūsų klausimų (”ką moki”, “kokia patirtis” ir pan., lyg tai nebūtų įdomesnių temų gyvenime. Esu jau gerokai per 20 m, tad moku daug ką ir esu patyręs daugelyje sričių!).

Tai va tiek, laukiu. Informuosiu tik atrinktus darbdavius.

Įkvėpk laisvės vėjo!

Mūsų gyvenimas trumpas, ir malonumų jame ne tiek daug. Bet aš paprasčiausiai važiuoju, paprasčiausiai važiuoju ir jaučiu malonumą...
Žodžiais to neišsakysi. Tiesiog fantastika! Pasukus gazo rankeną atrodo, kad tu ne važiuoji, o teleportuojiesi. Skrydžio ir nesvarumo jausmas. Tave suspaudžia į kažkokį kokoną, kūnas tampa vienu raumenim, visos mintys išsisklaido, pasaulis išsikraipo, garsas aptempia tave ir tu šauni pirmyn. Erdvė didžiuliu greičiu bėga link tavęs ir tu ją praduri tarsi adata..Tos trys sekundės, tikriausiai, geriausios sekundės mano gyvenime. Op, ir rodyklė jau persirito per 100‘ą. Atrodo, lyg tu Guliveris ir tiesiog žingsniuoji nuo šviesoforo iki šviesoforo. Judėjimas miestu tampa šūviu nuo sankryžos link sankryžos. Atstumas nesvarbus: 100 metrų ar kilometras – kelios sekundės, ir tu jau ten. Tu paprasčiausiai pasirenki akimis tašką ir akimirksniu atsiduri ten. Mašinas aplenki tarsi stovinčias. Tu jautiesi riaumojančio monstro valdovu. Monstro, kuris gali viską.
O greitis! Virš 160 prasideda kitas išmatavimas.Pakaba veikia taip, tarsi tu kabi kelis centimetrus virš žemės ant oro pagalvės. Tu paprasčiausiai skrendi... Oras, kaip kažkas tiršto, apgaubia kūną, jis prasiskverbia visur, jis įsiskverbia ir bučiuoja tave, jis panašus į moters rankas su nagučiais, kurios glosto ir įsiskverbia į tave...

Miražas (Z.Stankus)

„Miražas“ – apie vyriškumą, draugystę, viltis ir iliuzijas.
Antroji „Kaip tampama albinosais“ autoriaus knyga. Tokia pat šokiruojanti ir sukrečianti.
Tokia pati sunkiai gaunama kaip ir pirmasis albinosų variantas. Todėl gera žnia Z.Stankaus kūrybos gerbėjams. Knygynuose greit pasirodys "Miražas" antrasis leidimas. Su dovanėle - cd su garsiniu knygos "Kaip tampama albinosais" įrašu.
Puiki proga įsigyti gerą ir unikalią knygą. Nes pirmasis leidimas buvo minimalistinis. Kurį man pavyko įsigyti tik iš pačio autoriaus, žinoma su autografu.
Knyga apie trijų draugų jaunystę, ir susiklosčiusius skirtingus likimus, kuriuos nulėmė tarnyba sovietinėje kariuomenėje. Tai dar vienas pliūpsnis kraupios tiesos apie Afganistano karą. 2006 metais parašytas kūrinys – brandesnis, į tuos pačius įvykius čia žvelgiama iš dar tolimesnės perspektyvos.
Šokiruojantys, skaudūs ir laimingi įvykiai,bei prisiminimai apipinti stulbinančiu to meto paauglių žargonu. Romanas persmelktas grubios Afganistano ir Sovietų Sąjungos gyvenimo realybės, jame aprašomas ir itin gyvas to meto Klaipėdos gyvenimas. Bet svarbiausias knygos akcentas – prieš 30 metų į Afganistaną su sovietine kariuomene papuolusių jaunuolių likimai, jausmai ir išgyvenimai.
„Kad išgyventum ten neišprotėjęs, reikėjo susikurti iliuziją, miražą, iš kito, čia likusio, gražaus gyvenimo. Dėlioji gražius atsiminimus kaip mozaiką ir patiki tuo, tačiau grįžti ir matai, kad to nėra, kad gyvenimas čia tavęs nelaukė, jis nuėjo be tavęs. Tačiau gyventi reikia toliau. Žinau, kad likimas kiekvienam iškrečia ne vieną kiaulystę, bet nuo to gyenimas nepraranda savo grožio ir žavesio…”
Įžanga.
Knyga skiriama gimusiems 1955 - 1973 metais.
Tai karta, kuri netikėjo "ateinančiu komunizmu" ir esamu socializmu, bet didelė dauguma buvo komjaunuoliai ar partiniai. Jie neturėjo kompiuterių, mobiliųjų telefonų, bet kai vieniems kitų prireikdavo - pašaukdavo po langais, o tėvai nežinojo ką jų vaikai visą dieną veikia. Karta, mažai laiko leidusi prie televizoriaus, kuris nieko įdomaus nerodė. Bet daug klausėsi ir didžiavosi turėdami juostinį ar kasetinį magnetofonus su nekokybiškais "Slade", "DEEP PURPLE" įrašais. Troškulį malšinusi gira "iš bačkos" ar praskiestu "neretai prarūgusiu" alumi alaus baruose. Art tiesiog "gazirofke" iš automato - viena stikline visiems, pririšta, kad kas nepavogtų. Vakarais, grojant mangnetofonams ar brazdinant gitaras, gerdavo "Obuolių" ar "Gintaro krantas" vyną su drumzlėmis butelio dugne. Už kenksmingą sveikatai darbą gaudavo po du trikampius paketus pieno ir taloną šventėms - deficitiniams marinuotiems agurkėliams ir majonezui įsigyti. Kiekviena moteris privalėjo tapti siuvėja ar mezgėja, jei norėdavo paįvairinti šeimos garderobą, alternatyvą parduotuvėse siūlomiems serijiniu būdu siūtiems rūbams.
Mes mušdavomės iki kraujo, vaikščiodavome su mėlynėmis, nelabai kreipdami į tai dėmesį ir nesiskųsdami milicijai. Nesturėjome supratimo apie tai, kad galima išsipirkti nuo armijos ar milicijos, todėl buvome siunčiami į karinius konfliktus Angoloje, Mozambike, Kuboje, pasienyje su Kinija ar likviduoti Černobylio avarijos pasekmių. Mes nežinojome kur yra Antalajija, Gran Kanarija, Maljorka. Ir kam tas žinojimas - pasisvečiuoti ten buvo neįmanoma.
Karta, kuri nieko neturėjo, niekuo netikėjo ir nieko negalėjo... Bet laiminga...
Tada mes buvome jauni.

Citata iš knygos - ištrauka iš laiško draugui į disbatą
...Atrodė atvintilinsim kiek priklauso, grįšim - saliut, chebra, čiosai, piva, obuoljų, dansingai. Nichrena, minia, viso to nėra. Ten mes susikūrėme sau gražaus gyvenimo miražą. Mes įsikirtome sau į galvas, kad sėdime tamsiame, su šugniakais, kambaryje, ir kad tereikia rasti bei atidaryti duris, už kurių - šviesa ir lafa. Bet tokių durų nėra.Mes per ilgai klaidžiojome tamsoje, ir jei tos durys buvo, tai jų neliko. Karoče. Laikykis bratane. Nepriimk visos mano pisaninos už nuomonės kišimą. Gal tau grįžus viskas atrodys kitaip. Ir čia gal tik aš negaliu rasti kelio į praeitį, gal tik aš per ilgai ir kvailai kūriau galvoje oazę, kuri pasirodė esanti miražas, tufta. Duok Dieve, gal tau bus kitaip...



Garsinio įrašo ištrauka - "Kaip tampama albinosais"

delfi.lt Straipsnis apie naująjį leidimą.

Keturis kartus perleistos ir perkamiausia 2008-ųjų metų lietuvių autoriaus knyga tituluoto kūrinio „Kaip tampama albinosais“ autorius Zigmas Stankus į knygynų lentynas ir gūdžius Sovietų laikus grįžta su iš naujo perleistu tikrais faktais paremtu romanu „Miražas“. Negana to, knygą išleidusi leidykla „coLibris“ visiems, perkantiems naująjį romaną, dovanoja bestselerio „Kaip tampama albinosais“ garsaknygę.

Naujasis Z.Stankaus darbas „Miražas“ skiriamas gimusiems 1955-1973 metais, arba, kaip pats autorius sako, „kartai, kuri nieko neturėjo, niekuo netikėjo ir nieko negalėjo... bet buvo laiminga“.

„Romanas - ne vadovėlis saloniniams dabitoms. Ir ne mokslinė knyga apie tai, kokie išsireiškimai yra leistini taurioje draugijoje. Teisingai buvo kažkada pasakyta, kad žmogus, gavęs sveiką išsiauklėjimą, gali skaityti viską. Knygą gali pasmerkti vien tik nešvarios dvasios žmonės arba rafinuoti blevyzgos, kurie, laikydamiesi šlykščios pseudomoralės, nežiūri turinio, o rūsčiai puola atskirus žodžius“, - paklaustas, kam nederėtų imti šios knygos į rankas, atsako Zigmas Stankus

Pasak leidyklos išplatinto pranešimo spaudai, romanas persmelktas grubios Afganistano ir Sovietų sąjungos gyvenimo realybės, jame piešiamas ir itin gyvas to meto Klaipėdos paveikslas. Tačiau knyga ne apie tai. Svarbiausia joje – prieš 30 metų į Afganistaną su sovietine kariuomene papuolusių jaunuolių likimai, jausmai ir išgyvenimai. „Miražas“ – apie vyriškumą, draugystę, viltis ir iliuzijas.

Autorius nesiliauja savo prisiminimais knygoje piešti karo paliktų žaizdų, sudaužytų žmonių likimų bei net ir sunkiausiomis akimirkomis nepamiršta humoro jausmo arba tai, jog kai kuriuos jausmus lengviausia išreikšti keiksmažodžiais. Z.Stankaus įsitikinimu, „daugėja kvailių, tvirtinančių, kad "prie ruso buvo geriau". Man nusispjauti į visas ideologijas, bet tikrai tvirtinu - dabar gyventi gera. O žmonės, kurie sako, jog prie ruso buvo geriau, greičiausiai nesuvokia, jog jie ilgisi savo jaunystės, o ne tos santvarkos“.

Rašytoju tapęs kareivis dabar įsitikinęs, kad „Miražas“ – paskutinė jo knyga. „Ne tik kiti, bet ir aš pats iš savęs tiek nesitikėjau. Profkininkas išleido dvi knygas, kurių tiražai kartojami, o „albinosai“ verčiami į švedų kalbą“, - džiaugiasi karo veteranas, dviejose knygose aprašęs savo prisiminimus iš karo Afganistane.