Miražas (Z.Stankus)

„Miražas“ – apie vyriškumą, draugystę, viltis ir iliuzijas.
Antroji „Kaip tampama albinosais“ autoriaus knyga. Tokia pat šokiruojanti ir sukrečianti.
Tokia pati sunkiai gaunama kaip ir pirmasis albinosų variantas. Todėl gera žnia Z.Stankaus kūrybos gerbėjams. Knygynuose greit pasirodys "Miražas" antrasis leidimas. Su dovanėle - cd su garsiniu knygos "Kaip tampama albinosais" įrašu.
Puiki proga įsigyti gerą ir unikalią knygą. Nes pirmasis leidimas buvo minimalistinis. Kurį man pavyko įsigyti tik iš pačio autoriaus, žinoma su autografu.
Knyga apie trijų draugų jaunystę, ir susiklosčiusius skirtingus likimus, kuriuos nulėmė tarnyba sovietinėje kariuomenėje. Tai dar vienas pliūpsnis kraupios tiesos apie Afganistano karą. 2006 metais parašytas kūrinys – brandesnis, į tuos pačius įvykius čia žvelgiama iš dar tolimesnės perspektyvos.
Šokiruojantys, skaudūs ir laimingi įvykiai,bei prisiminimai apipinti stulbinančiu to meto paauglių žargonu. Romanas persmelktas grubios Afganistano ir Sovietų Sąjungos gyvenimo realybės, jame aprašomas ir itin gyvas to meto Klaipėdos gyvenimas. Bet svarbiausias knygos akcentas – prieš 30 metų į Afganistaną su sovietine kariuomene papuolusių jaunuolių likimai, jausmai ir išgyvenimai.
„Kad išgyventum ten neišprotėjęs, reikėjo susikurti iliuziją, miražą, iš kito, čia likusio, gražaus gyvenimo. Dėlioji gražius atsiminimus kaip mozaiką ir patiki tuo, tačiau grįžti ir matai, kad to nėra, kad gyvenimas čia tavęs nelaukė, jis nuėjo be tavęs. Tačiau gyventi reikia toliau. Žinau, kad likimas kiekvienam iškrečia ne vieną kiaulystę, bet nuo to gyenimas nepraranda savo grožio ir žavesio…”
Įžanga.
Knyga skiriama gimusiems 1955 - 1973 metais.
Tai karta, kuri netikėjo "ateinančiu komunizmu" ir esamu socializmu, bet didelė dauguma buvo komjaunuoliai ar partiniai. Jie neturėjo kompiuterių, mobiliųjų telefonų, bet kai vieniems kitų prireikdavo - pašaukdavo po langais, o tėvai nežinojo ką jų vaikai visą dieną veikia. Karta, mažai laiko leidusi prie televizoriaus, kuris nieko įdomaus nerodė. Bet daug klausėsi ir didžiavosi turėdami juostinį ar kasetinį magnetofonus su nekokybiškais "Slade", "DEEP PURPLE" įrašais. Troškulį malšinusi gira "iš bačkos" ar praskiestu "neretai prarūgusiu" alumi alaus baruose. Art tiesiog "gazirofke" iš automato - viena stikline visiems, pririšta, kad kas nepavogtų. Vakarais, grojant mangnetofonams ar brazdinant gitaras, gerdavo "Obuolių" ar "Gintaro krantas" vyną su drumzlėmis butelio dugne. Už kenksmingą sveikatai darbą gaudavo po du trikampius paketus pieno ir taloną šventėms - deficitiniams marinuotiems agurkėliams ir majonezui įsigyti. Kiekviena moteris privalėjo tapti siuvėja ar mezgėja, jei norėdavo paįvairinti šeimos garderobą, alternatyvą parduotuvėse siūlomiems serijiniu būdu siūtiems rūbams.
Mes mušdavomės iki kraujo, vaikščiodavome su mėlynėmis, nelabai kreipdami į tai dėmesį ir nesiskųsdami milicijai. Nesturėjome supratimo apie tai, kad galima išsipirkti nuo armijos ar milicijos, todėl buvome siunčiami į karinius konfliktus Angoloje, Mozambike, Kuboje, pasienyje su Kinija ar likviduoti Černobylio avarijos pasekmių. Mes nežinojome kur yra Antalajija, Gran Kanarija, Maljorka. Ir kam tas žinojimas - pasisvečiuoti ten buvo neįmanoma.
Karta, kuri nieko neturėjo, niekuo netikėjo ir nieko negalėjo... Bet laiminga...
Tada mes buvome jauni.

Citata iš knygos - ištrauka iš laiško draugui į disbatą
...Atrodė atvintilinsim kiek priklauso, grįšim - saliut, chebra, čiosai, piva, obuoljų, dansingai. Nichrena, minia, viso to nėra. Ten mes susikūrėme sau gražaus gyvenimo miražą. Mes įsikirtome sau į galvas, kad sėdime tamsiame, su šugniakais, kambaryje, ir kad tereikia rasti bei atidaryti duris, už kurių - šviesa ir lafa. Bet tokių durų nėra.Mes per ilgai klaidžiojome tamsoje, ir jei tos durys buvo, tai jų neliko. Karoče. Laikykis bratane. Nepriimk visos mano pisaninos už nuomonės kišimą. Gal tau grįžus viskas atrodys kitaip. Ir čia gal tik aš negaliu rasti kelio į praeitį, gal tik aš per ilgai ir kvailai kūriau galvoje oazę, kuri pasirodė esanti miražas, tufta. Duok Dieve, gal tau bus kitaip...



Garsinio įrašo ištrauka - "Kaip tampama albinosais"

delfi.lt Straipsnis apie naująjį leidimą.

Keturis kartus perleistos ir perkamiausia 2008-ųjų metų lietuvių autoriaus knyga tituluoto kūrinio „Kaip tampama albinosais“ autorius Zigmas Stankus į knygynų lentynas ir gūdžius Sovietų laikus grįžta su iš naujo perleistu tikrais faktais paremtu romanu „Miražas“. Negana to, knygą išleidusi leidykla „coLibris“ visiems, perkantiems naująjį romaną, dovanoja bestselerio „Kaip tampama albinosais“ garsaknygę.

Naujasis Z.Stankaus darbas „Miražas“ skiriamas gimusiems 1955-1973 metais, arba, kaip pats autorius sako, „kartai, kuri nieko neturėjo, niekuo netikėjo ir nieko negalėjo... bet buvo laiminga“.

„Romanas - ne vadovėlis saloniniams dabitoms. Ir ne mokslinė knyga apie tai, kokie išsireiškimai yra leistini taurioje draugijoje. Teisingai buvo kažkada pasakyta, kad žmogus, gavęs sveiką išsiauklėjimą, gali skaityti viską. Knygą gali pasmerkti vien tik nešvarios dvasios žmonės arba rafinuoti blevyzgos, kurie, laikydamiesi šlykščios pseudomoralės, nežiūri turinio, o rūsčiai puola atskirus žodžius“, - paklaustas, kam nederėtų imti šios knygos į rankas, atsako Zigmas Stankus

Pasak leidyklos išplatinto pranešimo spaudai, romanas persmelktas grubios Afganistano ir Sovietų sąjungos gyvenimo realybės, jame piešiamas ir itin gyvas to meto Klaipėdos paveikslas. Tačiau knyga ne apie tai. Svarbiausia joje – prieš 30 metų į Afganistaną su sovietine kariuomene papuolusių jaunuolių likimai, jausmai ir išgyvenimai. „Miražas“ – apie vyriškumą, draugystę, viltis ir iliuzijas.

Autorius nesiliauja savo prisiminimais knygoje piešti karo paliktų žaizdų, sudaužytų žmonių likimų bei net ir sunkiausiomis akimirkomis nepamiršta humoro jausmo arba tai, jog kai kuriuos jausmus lengviausia išreikšti keiksmažodžiais. Z.Stankaus įsitikinimu, „daugėja kvailių, tvirtinančių, kad "prie ruso buvo geriau". Man nusispjauti į visas ideologijas, bet tikrai tvirtinu - dabar gyventi gera. O žmonės, kurie sako, jog prie ruso buvo geriau, greičiausiai nesuvokia, jog jie ilgisi savo jaunystės, o ne tos santvarkos“.

Rašytoju tapęs kareivis dabar įsitikinęs, kad „Miražas“ – paskutinė jo knyga. „Ne tik kiti, bet ir aš pats iš savęs tiek nesitikėjau. Profkininkas išleido dvi knygas, kurių tiražai kartojami, o „albinosai“ verčiami į švedų kalbą“, - džiaugiasi karo veteranas, dviejose knygose aprašęs savo prisiminimus iš karo Afganistane.