Afganistano karas 1979-1989.
Neretai ir neteisingai tas karas yra vadinamas TSRS - Afganistano karu. Afganistano teritorija tapo karo placdarmu, mūšio lauku, kuriame sovietų pusė panaudojo savo ginkluotąsias pajėgas. JAV ir jos sajungininkės- įvairiausiais metodais kurstydamos ir finansuodamos afganų pasipriešinimą, kaip patys teigę-„kariavo su pagrindiniu priešu svetimomis rankomis tam išleisdamos vos keletą milijardų“.
Neretam kyla klausimas- kodel visi taip veržiasi i Afganistaną. Nei naftos, dujų- kaip Irake, tad ko?
1.Trumpa Afganistano istorija
Taip 4000m trunkančioje karų, tautų maišalynėje susiformavo afganų tauta, retais laikotarpiais vientisai pavaldi šalies valdovui.
XIXa. pradžioje didžioji Centrinės Azijos dalis buvo mažai tyrinėta. Rusija sparčiai plėtė savo sienas link chanatų iš senojo „Šilko Kelio“. Britanija siekė ištyrinėti ir apsaugoti maršrutus per Himalajus ir Hindu Kush, kurie vedė į subkontinentą- Britiškają Indiją. Namų frontuose politikai ir propogandininkai kūrė įtampą, kuri prilygo „Šaltojo Karo“ isterijai ir buvo pavadintas „didžiuoju žaidimu‘. Pirmą kartą šis terminas buvo panaudotas Ruyard Kipling novelėje „Kim“. Tai varžybos tarp britų ir rusų imperijų dėl kontrolės Centrinėje Azijoje, kur Afganistanui teko centrinis vaidmuo, per kurį besitęsiantys Hindu Kush kalnai tapo rubežiumi. „Didysis Žaidimas“ išplito į Tibetą, Kinų Turkestaną, šiaurinį Pakistaną. Britų ir rusų agentai žaidė „pelės ir katės“ žaidimą, kuris pasieke kulminaciją 1880m – 1890m: tuomet tik per plauką išvengtas tarpusavio karas.
1839m britai pradeda karinį žygį į Afganistaną, kurį matė kaip pergalingą paradą, bet jau 1842m sausio 5d buvo priversti trauktis. Iš 4500 karių ir 12 000 britiško gyvenimo pasekėjų sausio 13d. armijos chirurgas Dr. Viljamas Braidonas (William Brydon) išsekęs ir vos gyvas atšlubavo į garnizoną Dželalabade - vienintėlis likęs gyvas kariškis, parnešęs gėdą ir nelaimę į britų imperiją. Po metų britai vėl pasiuntė pagiežingą armiją užimti Kabulo, bet greit suprato, jog galutinai užimti Afganistano nepavyks. Taip buvo pradėtas Antrasis Anglų-Afganų karas. Kaip parodė tolimesni įvykiai iš 1840m katastrofos, pamokos nebuvo išmoktos. Vos britų pasiuntinys Cavagnari atvyko vadovauti Kabulo karinėms pajėgoms, jį nušovė afganų kareiviai. Vėl buvo pasiųsta armija iš Indijos bėdai malšinti - ką jie ir padarė, sukeldami terorą Kabule masiniais areštais ir egzekucijomis. Kita britų kariuomenės dalis buvo pasiusta į Maivand, netoli Kandaharo. Nors afganų reguliarioji kariuomenė buvo galiausiai sumušta, britai nusprendė, kad jiems gana. Iškviestas iš tremties Bukharoje emyras Abdur Rahman Khan užėmė sostą. Jis nutraukė visus ryšius su rusais, o iš britų pareikalavo, kad nebūtų kišamasi į šalies vidaus reikalus atsisakant visų jų pasiutinių ir patarėjų rūmuose. Britai tik apsidžiaugė galimybe išsinešdinti: pasirašė taikos sutartį ir išžygiavo atgal į Indiją.
Emyras Abdur Rahman teigė, jog Afganistanas užtektinai prisiragavęs svetimšalių kišimosi, propagavo ksenofobiją (svetimšalių baimę) ir izoliaciją. To meto modernūs išradimai - geležinkelis, telegrafas -buvo griežtai atmesti, o užsienio prekiautojai ir amatininkai neįleidžiami. Nepaisant to, emyras laikėsi savo įsipareigojimų britams: kai 1885m. rusų armija pasiekė afganų sieną šalia Herato (sukeldama “Pajndeh krizę“), jis tvirtai stojo Londono pusėn. Negti neprieštaravo garsaus Musalla komplekso nugriovimui, kad gynėjai turėtų platesnį šaudymo sektorių prieš besiveržiančius rusus. Kai karas neįsiliepsnojęs užgęso, jis leido britams apsistoti šalies šiaurinėje dalyje, pasienyje su Rusija. Po 2 metų, 1893m. pritarė „Durand Linijos“ nubrėžimui – sienai, kuri kirto Paštun regioną tarp Afganistano ir Britų Indijos. „Durand Linijos“ nepripažino nė viena paskiau sekusi Afganistano vyriausybė, del jos ginčijamasi iki šiol.
1907m. šalies sostą perėmęs Habibullah atmetė anglų-rusų konvenciją, kuri numatė Afganistaną kaip buferinę zoną tarp imperijų, nė nepasitarus su šios šalies valdovu. Prasidėjus I Pasauliniui karui, Habibullah flirtavo su vokiečių – turkų delegacija, kuri ketino pradėti karą Indijoje, bei siekė ryšių su naująja Sovietų Sąjunga. Habibullah buvo nušautas 1919m. pradžioje. 1919m. gegužį. RAF (Royal Air Force - Karališkosios Oro Pajėgos) bombardavo Kabulą ir Dželalabadą, bet į aktyvesnius veiksmus britai, dėl I Pasaulinio karo sukeltos įtampos, nedrįso kištis, ir paprašė taikos.
2.Klaidingai manoma kad karas prasidėjo tik isiveržus sovietams
Nors Daoud palaikė stiprius ryšius su sovietais, jis siekė stiprinti šalies neutralumą, apsilankydamas JAV ir Irane. Sovietai skausmingai regavo, nes buvo daug investavę afganų armijos parengimui, taip pat afganų komunistinių užuomazgų - Afganistano Žmonių demokratinės Partijos (AŽDP) kūrime. Bet netgi pradinėje stadijoje partija suskilo į du besivaidijančius blokus: KHALQ („Žmonės“) ir Paštunų remiamą PARCHAM („Vėliava“ arba „Vardas)
Muhamedo Daudo vyriausybę įėjo net 7 komunistų ministrai priklausantys vienai LADP frakcijai, iš nuosaikaus charakterio, Paržam (Vėliava). 1975 m. netikėtai pasisukus Afganistano politikai, pradėta riboti komunistų įtaka tarptautinei politikai – Muhamedas Daudas pradėjo sudarinėti ūkines sutartis su vakarų valstybėmis, taip pat Iranu ir Indija. Be to, nors bendradarbiavimas su TSRS truko toliau, matėsi požiūrių skirtumai tarp Kabulo ir Maskvos kas keitė TSRS įtaką Afganistano politikai. Tai buvo pagrindinė priežastis kitam kariniam perversmui (vadinamajai balandžio revoliucijai), per kurią 1978 m. balandžio 27 d. Muhamedas Daudas buvo nuverstas. Nenorėdamas pasiduoti, prezidentas žuvo su visa šeima per prezidento rezidencijos šturmą vykdytą 1978 m. balandžio 30 d. kurio metu buvo naudojami tankai ir lėktuvai. 1978 m. balandžio 30 d. oficialiai sukurta Afganistano Demokratinė Respublika – tą pačią dieną jos vadovu tapo Nuras Mohamedas Tarakis (literalogas, politinis ir valstybes veikejas, marksistinės posovietines pakraipos 1965m. įkūręs marksistinę demokratinę partiją, priklausantis Chalkui (Žmonės), radikaliai LADP frakcijai, balandžio revoliucijos lyderis.)
Nuo 1978 m. marksistinė valdžia vedė glaudžios sąjungos su TSRS politiką. TSRS pirmoji pripažino naują valdžią pasirašydama bendradarbiavimo sutartį. Nuras Muhamedas Tarakis vienu metu paskelbė radikalių visuomeninių pasikeitimų planą, kurie turėjo privesti prie tradicinių ir struktūrinių visuomenės pasikeitimų. Nuspręsta spartinti valstybės industrializaciją ir pasaulietinimą nesikaitant su visuomeninėmis-ūkinėmis realijomis ir tradicijomis. Be to, nurašyti kaimo ūkių įsiskolinimai, apsunkinta hipotekų veikla ir įvestas privalomas švietimas vaikams, vykdytas masinis politinis teroras ir agresyvi antireliginė kampanija. Buvo viešai deginamas Koranas, žudomi islamo imamai, ar išžudomi ištisi klanai – atstovaujantys daugiausiai Šiitus. Taip pat buvo draudžiama praktikuoti visas kitas religijas.
Herato miesto subombardavimas
Afganų komunistų represijos, suprantama, sukėlė visuomenės pasipriešinimą. Iki 1979 m. kovo mėnesio antikomunistiniai protestai, kuriuose pagrindinį vaidmenį vaidino islamas, išsiplėtė per visą valstybę. Pasipriešinimo viršūnė buvo žudynės Keralos kaime, kurioje afganistaniečių armija nužudė apie 1700 gyventojų – visi buvo sušaudyti, o kūnai sunešti į duobes ir užpilti. Per trumpą laiką kontrrevoliucionieriai, vadovaujami Ismaelio Chano (buvusio Afganistano vyriausybės armijos karininko), kontroliavo Herato miestą, jame žudė tarybinius vadovus ir atiminėjo valdžią iš komunistų aplinkiniuose rajonuose. Kur Muhamedas Tarakis ir Afganistano komunistai paprašė TSRS realios pagalbos, kai situacija palaipsniui tapo nebevaldoma. 1979 m. kovo mėnesį tarybiniai Migai subombardavo Herato miestą, kuriame žuvo nuo 5 iki 25 tūkstančių žmonių, kai jame gyveno apie 200 000 žmonių. Paskui į miestą įsiveržė Afganistano armija, kuri toliau žudė ir suiminėjo politinius priešininkus.
Herato ataka tik dar paaštrino konfliktą – po mėnesio afganistaniečiai vėl paprašė TSRS pagalbos, iki 1979 m. gruodžio tokių prašymų buvo apie 20. Jiems buvo duota daug karinės amunicijos (kaip pagal afganistaniečių armijos galimybes) kurios vertė 53 milijonai rublių; 140 minosvaidžių, 90 šarvuotos technikos, 48 tūkstančius šaunamųjų ginklų, 1000 granatsvaidžių ir 680 aviacinių bombų. Taip pat 100 napalmo talpų ir 150 mažesnių bombų. Atsisakyta suteikti Cheminio ginklo ir malūnsparnių.
Masinis teroras
Gavęs tarybinę pagalbą (taip pat apie 5000 karinių patarėjų), afganistaniečių režimas nusprendė likviduoti visą opoziciją, sunaikinant ištisus kaimus. Dėl kankinimų ar trėmimų į koncentracijos stovyklas (pvz., kalinių kompleksas Pol-e-Czarki rytų Kabulo dalyje) žuvo apie 100 000 žmonių, o 500 000 afganistanų pabėgo į kitas valstybes. Sunaikintas visas valstybės intelektualų elitas – mokytojai, poetai, mąstytojai buvo siunčiami mirti be teismo, dažnai tik nurodžius Afganistano slaptosios policijos karininkui.
Tuo pačiu laiku prasidėjo vidiniai Afganistano komunistų partijos LADP pasikeitimai. Radikalus sparnas Chalk visiškai įgavo persvarą prieš nuosaikų Parczam, kurio nariai buvo išsiųsti kaip ambasadoriai į rytų bloko valstybes - pavyzdžiui, Babrakas Karmalis(tikras vardas Sultan Huseyn) buvo priverstas išvažiuoti į Čekoslovakiją. 1979 m. rugsėjo 10 d. LADP vadovu tapo Hafizulahas Aminas(baigęs Kabulo universiteto pedagoginį ir mokslo fakultetą, 1957 m Niu Jork Kolumbijos universitetą (JAV). Keletą dienų vėliau buvo duotas įsakymas likviduoti vidinę partijos opoziciją – taip pat iki tol buvusį Afganistano premjerą Nur Muhamedą Tarakį, kuris buvo nužudytas 1979 m. rugsėjo 14 d. iš karto grįžęs iš Maskvos su eiliniu prašymu pagalbos. Naujoji jėga iškėlė naujus šukius- „Iš feodalizmo į komunizmą, aplenkiant socializmą“. Prasidėjo susidorojimas su priešinikais, moterys priverstinai varomos į mokyklas, mulų (šventikų žudymas).
3.Sovietų invazija
1979m. TSRS CK sprendimu Afganistane įvesta tarybinė armija. Jos kontingentą sudaro apie šimtas tūkstančių įvairios paskirties dalinių kareivių ir karininkų. Pretekstas - internacionalinė pagalba broliškai tautai. O tikrovėje - baimė, kad vidinių neramumų ir partijų vadovų rietenų draskomi afganų tautos lyderiai kreipsis pagalbos į NATO bloko šalių narius ar kitas priešiškai nusiteikusias šalis. Vakarų šalių pagalba ir jų dalinių atsiradimas TSRS pašonėje sudarytų tam tikrų keblumų, nes JAV lektuvnešiai jau buvo įplukdyti į Indijos vandenyną. Tikslingiau įvesti ribotą savo karių kontingentą, nes Afganistanas ribojasi su Iranu, Pakistanu, Kinija, Indija. Iš Kandahar pakilę sovietų naikintuvai pasiektų Persijos įlanką, be to Aminą (kaip itarta dvigubą sovietų ir JAV agentą) reikėjo pakeisti kitu, labiau nuspėjamu lojaliu Tarybų Sajungai ir islamui lyderiu. Be to gaila buvo viską metus palikti bendrus tarpušalio pasiekimus, kurie siekė nuo 1920m tarpvalstybinių sutarčių, kuriomis rementis sovietai statė Afganistane gamyklas tiesė kelius, dengdavo penkiamečius planus. Savo ruožtu JAV taip pat buvo investavusi statydama Kandaharo aerouostą, Dželalabade universitetinių pastatų kompleksą ir Gidilmeno urano rūdos kasyklas. Ir taip pat lengvai visko palikti savo priešams neketino
Tarp kapitalizmo ir komunizmo ideologijas palaikančių šalių tebevyko šaltasis karas. JAV kariniai specialistai, išstudijavę padėtį Afganistane, rekomendavo savo šalies senatui padidinti pagalbą nuo 300.000 dolerių iki milijardo besikuriančiai ginkluotai Afganistano opozicijai. Siekti, kad jėgų santykis būtų keturi maištininkai prieš vieną sov. kareivį, išnaudojant vietinių drąsą ir religinius ypatumus.
JAV politiką Afganistano adžvilgiu parėmė didesnė dalis islamo pasaulio ir visos NATO šalys. Pakistano, Irano teritorijose įkurtos karinės stovyklos, kuriose vakarų šalių kariniai instruktoriai ėmė ruošti ir partizaniniam pasipriešinimui už Alachą mirti pasiruošusius modžahedus. Sovietų sąjungai paskelbtas DŽIHADAS.
Karas užtrunka dešimt metų, vien TSRS netenka apie dvidešimt tūkstančių karininkų ir kareivių žuvusiais, sužalotų – triskart daugiau. Manoma, kad Afganistane per sovietinę okupaciją žuvo, buvo sužalota ar neteko pastogės pusė šalies gyventojų.
Afganistane dislokuotos sovietų armijos dalinių vadai jau pirmaisiais metais susidūrė su nenumatytais sunkumais: armiją sudarė ne profesionalai, o 18-20 m. šauktiniai ir nedidelis nuošimtis karininkų bei lygtinių. Nei kareiviai, nei karininkai nebuvo moraliai paruošti karui: juos tiesiog be jokių instruktažų ir psichologinio paruošimo iš dislokacijos bazių sąjungoj sausuma arba oru permetė į Afganistaną ir tiesiog į mūšį. Be to – mažai supažindinę apie vietinę religiją ar papročius. Ir jau pirmose armijos operacijose, tiesioginio kontakto su vietiniais metu nežinodami musulmoniškų papročių savitumo, pridaryta daug nepataisomos žalos. Kareivių gerbuviu nebuvo tinkamai pasirūpinta, jie šąlo palapinėse, prastas maitinimas. Atlyginimų pirmus pusę metų iš viso nemokėjo. Kareiviai, bėgdami nuo niūrios kasdienybės, ėmė naudoti narkotikus - hašišą (kurio Afganistanas pagamina tiek, kad net karo metais iš pardavimo uždirbta keliasdešimt milijardų dolerių). Prasidėjo plėšikavimai: iš vietinių atiminėjami pinigai, laikrodžiai, magnetofonai, plėšiamos smulkios parduotuvės. Dalinių vadovybė ėmėsi įvairiausių būdų šios problemos sprendimui: kariai baudžiami įvairiomis statutinėmis nuobaudomis, politrukai supažindina kareivius su karinio kodekso straipsniais, stambesniuose junginiuose atsiranda “asabistai” - ypatingasis skyrius pradeda kelti baudžiamąsias bylas prasižengėliams.
Modžahedai su Stinger’iu. Modžahedai su priešlėktuviniu pabūklu.
Garsus tadžikų vadas Ahmad Šach Masud, ilgai ir sėkmingai vadovavęs Painšero slėnio gynybai, apie savo priešus- tarybinius karius, užklaustas korespondentų atsakė: ``Gerai fiziškai ir taktiškai paruošti, labai gera karinė technika, bet per jauni...``
Sovietų invazijos priešistorė
1973m. paskutinį afganų karalių Zakirą Šachą nuvertė jo svainis, buvęs ministras pirmininkas Muhamadas Daudas, paskelbęs šalį respublika. 1975m. įvyko pirmasis sukilimas, kurį iniciavo islamistai. Jis buvo žiauriai numalšintas. 1978m. balandį Kabule vyko demonstracijos, su kuriomis vėl susidorota. Balandžio 28 d. maištininkai įsiveržė į prezidentūrą. Prezidentas Muhamadas Daudas nužudytas kartu su šeima, artimaisiais ir prezidentūros darbuotojais. Šalies vadovu tapo demokratinės liaudies partijos lyderis Naoras Muhamadas Tarakis. Islamistai pasibaisėję: moterims įsakyta nebenešioti čadrų, iškeltos raudonos vėliavos. Dvasininkijos lyderiai pasipiktinę. Už tai jie šaudomi ar deginami gyvi miesto aikštėse. Naujosios valdžios prašoma Maskva atsiunčia į šalį apie 3000 karinių ir kitų sričių specialistų. 1979 m. kovo 15 d. Herato mieste maištas. Maištininkų pusėn pereina 17-toji pėstininkų divizija. Išžudyti divizijos karininkai ir rusų patarėjai. Miestas kontroliuojamas sukilėlių. Gegužes mėnesį Kabule demonstracijos, armija panaudoja jėgą. Demonstracija virsta maištu. Žudomi sovietiniai patarėjai ir jų šeimos. Šešiasdešimčiai žmonių nukertamos galvos ir užmautos ant kuolų nešiojamos po gatves. Tarakis prašo Sovietų armijos įsikišimo. Sovietai delsia, bet kariniai specialistai tiria ir analizuoja padėtį. Išvada – armijos įvesti galimybių nėra, galima pagalba ginklais, technika, maistu. Ir jau rugpjūčio pradžioj į Bagramą (60 km nuo Kabulo) atvyksta pirmoji karinės technikos siunta ir Ošo desantinio pulko batalionas, specializavesis kovai kalnuotose vietovėse. Rugsėjo 11d. Kabulo aerouoste iš Maskvos grįžtantį Tarakį pasitinka jo dešinioji ranka ir, kaip jis pats save vadina – mokinys, ministras pirmininkas Hafizulatas Aminas. Kol prezidentas viešėjo Maskvoje, Aminas perėmė valdžią į savo rankas. Rugsėjo 14 d. partijos vadovybei spaudžiant, Tarakis nušalinamas nuo pareigų. Tą pačią naktį Aminas pasmaugia prezidentą ir išžudo visą jo šeimą. Po keletos dienų jau Aminas skuba į Maskvą prašyti karinės pagalbos, nes po visų represijų padėtis šalyje nebekontroliuojama. Sovietai vis dar delsia. KGB agentai infiltruoti į Amino aplinką. Sukurta versija, kad besimokydamas Aminas buvo užverbuotas CŽV.
Gruodžio 27d. KGB agentas virėjas įdeda nuodų, nuo kurių Aminas būtų miręs, bet iškviesti du rusų gydytojai (neinformuoti apie KGB pasikėsinimą) laiku suteikia medicininę pagalbą. Tuo metu 300 rinktinių Amino karių saugomus Chatš Bek(karaliaus rūmai) ėmė šturmuoti 150 Sovietų armijos karių. Diversinę grupę sudarė 24 KGB karininkai iš ALFA, ZENIT ir PERO skyrių, treniruoti spec. operacijoms, - KGB karininkų elitas. Taip pat Ferganos ir Vitebsko desantiniai batalionai ir musulmonų korpusas – specialios paskirties būrys suformuotas iš sovietinių uzbekų, tadžikų ir kirgizų. Prasideda operacija kodiniu pavadinimu ŠTORM 333. Vitebsko desantinės divizijos vienu metu buvo suduoti smūgiai ir užimti visi strateginiai punktai esantys Kabule ar jo prieigose. Tai slaptosios policijos, saugumo, armijos štabai. Užimti kalėjimai, tele ir radio stotys, hidroelektrinės. Didesnio pasipriešinimo sulaukta prie Amino rūmų. Per pirmąsias minutes vien ALFA grupėje 2 žuvo, 13 buvo sužeisti. Visi puolantieji buvo apsirengę Amino armijos uniformom, tik skiriamieji ženklai – balti raiščiai ant abiejų rankų. Įsiveržę į rūmus naudojo „šluojančią“ taktiką: atidarius bet kurios patalpos duris, metamos dvi trys granatos, po sprogimų automatų serijomis apšaudomas visas kambarys, spintos. Tokia taktika apsaugo savo karius, bet nereikalingų aukų neišvengta: Aminą nuo apsinuodijimo gydę gydytojai dar tebebuvo rūmuose. Prasidėjus šturmui vienas iš jų pulkininkas Kuznicenka pasislėpė spintoje ir buvo suvarpytas ALFA grupės kovotojų kulkų. Žuvo ir du mažamečiai Amino sūnūs. Per šturmą Aminas vien su apatiniais marškiniais, pastvėręs automatą, bėgo prie lifto, kurio šachtoje buvo slaptos durys į tunelį, vedantį iš rūmų, bet nespėjo....
Rūmai buvo paimti per 1,5 val. Į Afganistaną dviem srautais – per Termezą ir Kušką – pajudėjo prie sienos stovėję daliniai į nurodytas naujos dislokacijos vietas. Per trumpą laikotarpį buvo įvykdyta aštuoniolikos milijonų turinčios šalies okupacija. Ši karinė operacija įtraukta į pasaulinius karo strategijos katalogus, kaip pavyzdingai vykusi .
Naor Muhamad Taraki Hafizula Amin
Babrak Karmal-iki1986 Dr. Najibulah
Amino rūmai
1986m. padėčiai vis blogėjant ir maištininkams ėmus kontruoliuoti vis didesnius šalies plotus, Maskva mėgina gelbėti padėtį Babrak Karmal (buvo išgabentas į TSRS ir baigė savo dienas Pamaskvio viloje) pakeisdami kitu savo statytiniu buvuviu slaptujų tarnybų šefu Najibulah. Bet 1988 m. opozicija jau kontroliavo didžiąją šalies dalį ir perėmė karinę iniciatyvą į savo rankas. 1988 m. balandžio 14 d. Ženevoje buvo pasirašytas Afganistano, Pakistano, TSRS ir JAV susitarimas, kuriuo remiantis TSRS buvo priversta iki 1989 m. vasario 15 d. išvesti savo kariuomenę iš Afganistano. Taip pasibaigė14 m. trukęs Afganistano- TSRS karas. Nepaisant to, TSRS remiama Afganistano prosovietinė vyriausybė dar laikėsi iki 1992 m. pradžios. Kol Rusija staiga nutraukė Najibulah režimo rėmimą, po prezidento B.Jelcen ir vice prezidento Ruckoj slaptų derybų su opozicija.
TSRS statytinio Najibulah likimas nepavydėtinas,- jis kartu su broliu Herate buvo pakartas ant šviesaforo stulpo.
Najibulah pakartas Herate kartu su savo broliu 1989m.
4. Neseniai paskelbti nauji faktai
Pasak 1998 metais vykusio interviu su Zbigniew Brzezinski, CŽV (FTB) intervencija į Afganistaną prasidejo anksčiau nei 1979 metų sovietų invazija. Carter (Karterio) Administracijos sprendimas 1979 metais įsikišti ir destabilizuoti Afganistaną yra pagrindinė priežastis, kodėl Afganistano tauta (nacija) buvo naikinta.
M. C.
CŽV įsiveržimas i Afganistaną
Interviu su Zbigniew Brzezinski, prezidento Jimmy Carter (Džimio Karterio) nacionalinio saugumo patareju
Le Nouvel Observateur, Paris, 15-21 January (sausio)1998 Paskelbta at globalresearch.ca 15 October (spalio) 2001
Klausimas: Buvęs CŽV vadovas – Robert Gates – savo memuaruose (“From the Shadows” – “Iš šešėlių”) pareiškė, kad amerikiečių žvalgyba pradejo talkinti mudžahedams Afganistane 6 mėnesius prieš sovietų intervenciją. Šiuo metu jus buvote nacionalinio saugumo patarėjas prezidentui Carteriui. Taigi, turejote rolę (vaidmeni) šitame reikale. Ar tai tiesa?
Brzezinski: Taip. Pasak oficialiosios istorijos versijos, CŽV pagalba mudžachedams prasidejo 1980metais, po to, kai sovietų armija isiveržė i Afganista 1979 m. gruodžio 24d. Tačiau realybėje (tiesa saugoma iki šiol arba tiesa buvo saugoma iki šiol) buvo visiškai priešingai. 1979m. liepos 3 d. Prezidentas Carter pasirašė pirmąją direktyvą, kuri numatė slaptą pagalbą pro-sovietinio režimo oponentams Kabule. Tą pačią dieną aš prezidentui parašiau notą, kurioje paaiškinau, kad mano nuomone tokia pagalba sukels (paskatins) sovietų armijos intervenciją.
Kl.: Nepaisant šios rizikos, jūs buvote šios slaptos pagalbos šalininkas. Galbūt jus pats norėjote sovietu armijos isiveržimo ir siekete išprovokuoti karą?
B: Buvo ne visiškai taip. Mes nespaudeme rusų isiveržti, bet sąmoningai padidinome jų isiveržimo galimybę.
Kl.: Kai sovietai teisinosi isiveržę todėl, kad norėjo kovoti su slapta JAV iįaka Afganistane, žmonės jais netikėjo. Dėja, tame buvo dalis tiesos. Ar šiandien jūs dėl ko nors apgailestaujate?
B: Dėl ko turėčiau apgailestauti? Ta slapta operacija buvo puiki ideja. Ji įvedė rusus į spąstus Afganistane, o jūs norite, kad aš kažko gailečiausi? Tą diena, kai rusai oficiliai peržengė šalies sienas, aš parašiau Prezidentui Carter’iui: mes dabar turime galimybe atsirevanšuoti Rusijai už Vietnamo karą. Beveik dešimtmetį Maskva turėjo vykdyti karą, kuriai nepritarė valdžia. Tai buvo konfliktas, kuris Sovietų Imperijai atnešė demoralizaciją ir galutinį žlugimą.
Kl: Tai jūs nesigailite ir to, kad rėmete Islamo fundamentalistus – dalijote ginklus ir patarimus ateities teroristams?
B: Kas yra svarbiau pasaulio istorijai? Talibanas ar Sovietų Imperijos žlugimas? Keli sukurstyti musulmonai ar Centrines Europos išsilaisvinimas ir “Šaltojo Karo” pabaiga?
Kl: Keli sukurstyti musulmonai? Bet juk buvo daugelį kartų pareikšta, kad Islamo fundamentalistai kelia grėsmę šiandieniniam pasauliui.
B: Nesamonė! Buvo sakyta, kad Vakarai vykdo globalizavimo politiką Islamo šalims. Tai kvaila. Nėra pasaulinio Islamo. Racionaliai pažiūrėjus į Islamą – be demagogijos ar emocijų – tai didžiausia pasaulio religija su 1.5 milijardo pasekėjų, tačiau ar yra kas bendro tarp Saudo Arabijos fundamentalismo, nuosaikaus Maroko, Pakistano militarizmo, pro-vakarietisko Egipto ir Centrines Azijos sekuliarizmo (mokyklos atsiskyrimas nuo bažnyčios)? Nieko tokio, kas nesietų kriskčioniškujų šalių.
Pabaigai. Norint pilnai suprasti viso to karo politikos absurdą, reikia žinoti, kad TSRS kariavo su praktiškai visoms dabar Afganistane esančiomis šalimis, kurios gausiai finansavo Pakistano teritorijoje specialiose stovykluose apmokytus mudžahedus. Paskelbti embargai sovietinai naftai, dujoms, metalui, nebeleidimas pirti kviečių iš Kanados ir dar daug visokių apribojimų, neskaitant karo Afganistane išlaidų ir tapo pagrindine priežastimi atnešusia galutinį žlugimą ir demoralizaciją Sovietų Imperijai. Bet atsakomybę už to karo vien afganų tautos- 2mlj. pabegelių, milijoną žuvusiųjų, šalies sugriovimą turėtų prisiimti ne tik Rusija, kaip TSRS isispareigojimų vykdytoja, bet ir visos šalys dalyvavusios tame Didžiajame Žaidime-2”. Istorijos ratas apsisuko, vienos imperijos žlunga, kitos atsiranda ir tampa aišku, kad ir “Didysis žaidimas-1 ir 2 ir dabartiniai ivykiai Afganistane tai nėra didžiųjų imperijų noras padeti tai šaliai - kaip skelbiama, tai tik eilinis įtakos zonų dalinimasis tarp galingųjų.
Paruošė: Zigmas Stankus
Ka pasesi ta ir pjausi. Butent derliaus rinkimu dabar ir uzsiimineja jav su visa nato.
AtsakytiPanaikinti